Nuodėmė ir bausmė
1Judo nuodėmė įrašyta geležine plunksna,
įrėžta deimanto antgaliu
jų širdies plokštėje ir jų aukurų raguose.
2Tuo tarpu jų sūnūs atmena
jų aukurus ir šventuosius stulpus
po kiekvienu ūksmingu medžiu
ir aukštumų alkuose –
3kalnuose ir laukuose.
Tavo turtus ir iždus atiduosiu išgrobti
kaip atpildą už tavo nuodėmes,
padarytas visose tavo valdose.
4Dėl savo elgesio prarasi paveldą,
kurį tau daviau.
Padarysiu tave vergu priešų krašte,
kurio tu nepažįsti,
nes mano pyktis užkūrė ugnį,
kuri degs amžinai“.
5Taip kalba VIEŠPATS:
„Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmonėmis
ir ieško stiprybės trapiame žmoguje,
kai jo širdis nusigręžia nuo VIEŠPATIES.
6Toks žmogus – tarsi skurdus tyrų krūmokšnis,
be vilties sulaukti ko nors gero,
skurstantis sausoje dykumoje,
sūrioje žemėje, kur niekas negali gyventi.
7Laimingas žmogus, kuris pasitiki VIEŠPAČIU,
kurio viltis – tik VIEŠPATS.
8Toks žmogus – tarsi medis,
pasodintas prie vandens,
leidžiantis savo šaknis srovės link,
nebijantis kaitros, kai ji užeina;
jo lapai nuolat žaliuoja,
nepabūgsta sausros metų,
nenustoja duoti vaisių.
9Širdis už viską vylingesnė
ir nepataisomai pasiligojusi.
Kas gali ją perprasti?
10Tik aš, VIEŠPATS, tiriu širdį,
išbandau jausmus,
kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo elgesį,
pagal jo darbų vaisius“.
11Žmogus, neteisėtai kraunantis sau turtus,
yra kaip kurapka, perinti ne savo dėtus kiaušinius.
Turtai paliks jį gyvenimo pusiaukelėje,
ir amžiaus pabaigoje jis bus laikomas mulkiu.
12Šlovės sostas, išaukštintas nuo pat pradžios, – tokia yra mūsų Šventyklos vieta!
Malda
13O Izraelio viltie, VIEŠPATIE!
Visi, kurie tave palieka,
bus sugėdinti;
visi, kurie šiame krašte maištauja prieš tave,
bus pažeminti,
nes jie paliko VIEŠPATĮ, gyvojo vandens šaltinį.
14Gydyk mane, VIEŠPATIE,
kad tikrai būčiau išgydytas;
gelbėk mane, kad būčiau išgelbėtas,
nes tu – mano gyrius.
15Girdi, ką jie man sako:
„Kurgi tas VIEŠPATIES žodis?
Teišsipildo!“
16Bet aš nevengiau būti ganytoju tavo tarnyboje;
nelaimės dienos aš netroškau.
Tu pats gerai žinai, kas buvo mano lūpose; –
tau aišku, ką aš sakiau.
17Nebūk man siaubas,
tu – priebėga nelaimės dieną!
18Tebūna sugėdinti mano persekiotojai, o ne aš!
Tenustoja drąsos jie, o ne aš!
Siųsk jiems nelaimės dieną,
triuškink juos ir triuškink!
Šabo šventimas
19Taip kalba VIEŠPATS: „Nueik, pastovėk Tautos vartuose, pro kuriuos įeina ir išeina Judo karaliai, ir kituose Jeruzalės vartuose 20ir sakyk: ‘Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Judo karaliai, ir jūs, visa Judo šalis ir Jeruzalės gyventojai, einantys pro šiuos vartus!’“ 21Taip kalba VIEŠPATS: „Dėl savęs pačių žiūrėkite, kad neneštumėte nešulių šabo dieną ir nevilktumėte jų pro Jeruzalės vartus. 22Neneškite jokio nešulio iš savo namų šabo dieną ir nesiimkite jokio darbo, bet švęskite šabo dieną, kaip jūsų tėvams įsakiau, 23nors jie neklausė ir nekreipė dėmesio, bet sąmoningai užsispyrę atsisakė klausyti ar būti pamokomi. 24O dabar, jeigu manęs nuoširdžiai paklausysite, – tai VIEŠPATIES žodis, – ir šabo dieną nešulio pro šio miesto vartus nenešite, švęsite šabą ir susilaikysite nuo bet kokio darbo, 25tai pro šio miesto vartus ir toliau žygiuos karaliai, sėdintys Dovydo soste, karietose ar ant arklių, drauge su savo didžiūnais, Judo žmonėmis ir Jeruzalės gyventojais. Šis miestas amžiais bus gyvenamas. 26Čionai ateis žmonės iš Judo miestų ir Jeruzalės apylinkių, iš Benjamino krašto, iš Šefelos, iš kalnų ir iš Negebo su deginamosiomis ir skerdžiamosiomis aukomis, su javų atnašomis, smilkalais ir bendravimo aukomis VIEŠPATIES Namams. 27Bet jeigu jūs neklausote manęs, liepusio švęsti šabą, jeigu velkate nešulius ir einate pro Jeruzalės vartus šabo dieną, aš padegsiu jos vartus ugnimi, kuri sunaikins Jeruzalės rūmus ir niekada neužges“.
